Bėgu jau dešimtmetį. Su pertraukomis, su poilsiu, bet tuo pačiu be perstojo. Bėgu neturėdamas per didelių tikslų ar lūkesčių, nes mėgaujuosi kiekvienu žingsniu. Greičiausiai todėl pirmą savo pusmaratonį bėgau ne varžybose, o sau, Kauno gatvėmis. Maratoną irgi – paprastai, lengvai, su pokalbiais nuo Nidos iki perkėlos.

Tačiau, kad ištempčiau šias 4 valandas bėgimo su šypsena ar, kad 10 kilometrų ryte taptų ne treniruote, o mankšta – teko daug mokytis, gilintis į save. Nes pradėjau tai nuo paprastos taisyklės, kurią labai gerai apibūdina Vidas:

Jei niekaip neprisiruoši pagaliau bėgioti – imi ir dabar pat puoli bėgti, smarkiai, daug, tik trumpai – viso labo 10 minučių risnoji lauke kaip paklaikęs, be sportinės aprangos, be tinkamų batelių, be kompanijos, mėgėjiškai, neteisingai, be jokios svarios priežasties, be tinkamos motyvacijos ir visų kitų išsigalvotų kliūčių. „Pramuš“- raminančiai konstatuotų mūsų Vincas, išvydęs tamstą po tokios treniruotės.

Pradžiai, čia daugiau nei tobula. Bet su kiekviena ilgesne distancija išlįsdavo ir klausimų. Kartais galvoje, kartais kojose pūslių pavidalu, o kartais ir veriančiu skausmu keliuose. Pažįstama? Aš net neabejoju ir duodu 113%, kad daugeliui išbėgus (gal) pirmą kartą (gyvenime) tų klausimų išnyra net ne po vieną ir įvairiais pavidalais. Tik žinai ką? Aš labai noriu, kad tie klausimai neliktų neatsakyti, nes tokiu atveju vieną dieną tau šaus mintis:

Ai, gal visgi bėgimas yra ne man…

O bėgti, aš manau, kad visgi yra labai gera, paprasta. Tik gal ne visada taip lengva. Ypač, kai žinai ne viską.

Kodėl rašau apie tai, ką rašau?

Nemėgstu bėgti vienas! Tad iš dalies aš ieškau bendraminčių. Kažko, kam galėčiau pamojuoti sakydamas labas rytas. Kažkam gal net šyptelti. Arba tokių, su kuo ramiai sau bėgtume petis į petį kilometrą ar du, penkis ar dešimt. Na gerai, gal ir maratoną, kaip darėme su Mindaugu… Svarbu, kad tuo metu galvoje suktųsi ne kilometrų skaitliukas, o mintys, temos, pokalbiai.

Bet žiūriu, kad ne taip čia viskas paprasta. Kartais sunku net savam mieste surasti su kuo išbėgti miškan. Tad ką čia kalbėsi apie kitą miestą, šalį. Nors sportbačiai ir tympos su manimi keliauja visur. Ir tam turiu tik tris keistus paaiškinimus:

1. žmonių, kurie galvoja, kad jiems patinka bėgti yra mažai
2. žmonių, kurie bėgioja yra dar mažiau
3. o iš tų visų, kurie bėgioja aš pažįstu tik mažmažį

Tai va. Man šitie paaiškinimai nelimpa. Noriu, kad bėgiotų daugiau žmonių. Noriu, kad žmonės surastų savy tą gerą jausmą bėgant. Noriu, kad kartą pabandę bėgioti nesustotų ir išbėgtų dar kartą. Ir dar kartą. Noriu, kad visi tie, kurie pamatę Kauno maratono, Vilniaus maratono, Ažuolyno bėgimo reklamas pabandytų prabėgti kilometrą, gal du. Dėl savęs. Kad ir su džinsais.

Tavo didžiausia kliūtis bėgti

Manau, kad kiekvienas išvardintų bent po 16 skirtingų kliūčių, kurios jam trukdo bėgti šiandien, ryt ar trukdys po metų. Bet aš pačiam pirmam bėgimui priskirčiau vieną – baimę. Baimę susimauti, nes tu gi nežinai, ką pasakys kaimynas, pamatęs tave bėgant. Baimę nepatempti tiek, kiek bėga bendradarbis. Baimę, kad kitą dieną tau skaudės. Baimę, kad nepritapsi, nes neturi bėgimo batų. Manau, supratai. Aišku, išbėgus pirmą kartą jų sumažės, bet gal atsiras kitokių. Ir šios baimės nedings tol, kol tu nepradėsi domėtis. Pirmiausia savimi, savo savijauta. Tada bėgimu, kvėpavimu, tempu, pasiruošimu. Ir galiausiai, kol nepradėsi bandyti ir tikrinti.

Kaip domėtis savimi, atsakymų neturiu, nors dalį gali rasti čia, mano asmeniniame tinklaraštyje. Bandyti viską gyvai, greičiausiai nepadėsiu, nes gali būti, kad tu ne iš Kauno ar net ne iš Lietuvos. Tačiau papasakoti tai, kuo gyvenu aš, kaip aš mokausi bėgti, kur aš dariau klaidas, kokie klausimai man kilo, kaip pradėjau bėgioti ir svarbiausia vis dar bėgu – galiu. Galiu ir paaiškinti kaip išvengti tų klaidų, kurių tikrai neverta daryti. Tik ar nori tu?

Pradedančiojo bėgiko užrašai

Hmm… Nelaikau savęs daug pasiekusiu bėgime. Bet pasivadinti pradedančiuoju bėgiku, manau jau galiu. Čia užvesiu savo asmeninius detalius užrašus, kaip ir tu gali tapti pradedančiuoju bėgiku. Pasakosiu, kaip derėtų bėgti ir kaip bėgdavo kiti (pvz.: 3 aukso medalius per 1952 olimpines laimėjęs Emil Zátopek), kad neskaudėtų keliai. Ar kaip kvėpuoti, kad pompa nustotų kamavusi. Ar kodėl vyrai bijo bėgti tik su tympomis ir dedasi šortus. Žodžiu įvairūs patarimai, niuansai ir istorijos, kurias dėliosiu nuosekliai bei tikslingai. Taip, kad padėčiau tau atrasti malonų bėgimą, nesvarbu ilgą ar trumpą. Tad čia bus tikri pradedančiojo bėgiko užrašai.

Norėčiau pasakyti, kada pasirodys pirmieji įrašai, tačiau negaliu, nes be bėgimo ir rašymo esu 2 vaikų tėtis, MyHero! bendruomenės treneris ir pasakotojas, kavos kultūros skleidėjas. Tad tam palieku šiuos du laukelius tavo vardui ir el. paštui. Ir kai tik turėsiu naujienų – jos pasieks tave iškart.