Na ką, prabėgo beveik mėnuo, kai pasitraukiau iš MyHero! komandos. Mintys kiek atitrūko nuo veiklos, tad ramiai apsidairiau, kur klydau, ko išmokau per daugiau nei metus vystant MyHero! Kaunas.

Long version short – vieni vertingiausių mano metų! Vau! Patirtis, patyrimai, žmonės, emocijos, augimas – BOMBA! Tai aišku, kad klydau, tai aišku, kad pridariau nesąmonių, bet fuck yeah kaip džiaugiuosi, už tai ką daviau bei tuom, ką gavau. Esu nuoširdžiai dėkingas milijonui žmonių. Ai, be to, juokingiausia, kad čia papuoliau visiško atsitiktinumo (vardu Rasa) dėka…

Na, bet kokiu atveju, svarbiausias šitų metų pamokas ir mintis surašiau čia, kiek žemiau.

Atsakomybė – viso ko pradžia

Būna, kad (kartais) nesuki galvos, kaip viskas šioje situacijoje baigsis? Kaip tai atsilieps visos komandos mąstu? Kaip į tai reaguos klientai? Manau, kad būna. Tik iš kur? O va iš ten, kad tau dzin… Gi ne tu už tai atsakysi, gi čia ne tavo darbas, gi čia…

Bet kai vieną dieną pajunti, kad neesi tas mažas sistemos varžtelis ir prisiimsi atsakomybę bent už save, savo indėlį, o gal kada ir už visą organizaciją – tada ir supranti, koks svarbus esi. Kiek vertės neši ir kiek gali dar atnešti. Kaip ši atsakomybė susijusi su tavo veiksmais, su motyvacija ir kaip ji keičia viską.

Pabandyk, užsidėk truputį svorio ant pečių. O gal tai nė nebus sunku?!

Pradžioje su MyHero! veikiau iš idėjos, iš emocijos, iš to, kad čia kažkas naujo. Tačiau, kai tai priblėso, pamačiau ir koks apatiškas galiu būti svarbiems dalykams. Kaip galiu nekreipti dėmesio į tai, į ką nenoriu kreipti.

Tik vieną dieną kažkaip viską pergalvojau, perkramčiau. Ir žiū – su(si)vokiau! Supratau, kiek turiu įtakos pas mus sportuoti ateinantiems žmonėms, kiek galiu jiems padėti (ar net žaloti). Keista, kad nesupratau (nepripažinau) šito anksčiau. Nesupratau nė kokią, nė už ką atsakomybę nešu, nė kiek aš noriu jos nešti.

Tai suvokus ir apsisprendus labai gražiai koreguojasi ir veiksmai. Į gerą. 🙂

O kas jeigu?

Kai sprendi, kokios ir kiek atsakomybės nori, siūlau pažaisti lengva žaidimą – o kas jeigu? Pavyzdžiui:

• O kas jeigu niekas neateis į mano treniruotes? Čia aš kaltas? Kiek aš įdėjau pastangų, kad ateitų?
• O kas jeigu per treniruotę nualps žmogus? Ar aš tam pasiruošęs techniškai? Fiziškai? Morališkai?
• O kas jeigu nepavyks MyHero! Kaunas padaryti tokiu mega reikalu, kokiu noriu?

Čia pavyzdžiai tik iš mano 400+ dienų istorijos, manau, kad pas tave yra dar rimtesnių dalykų, kuriuos verta apmąstyti, jog įvertintum ar nori veltis, ar nori nešti tiek atsakomybės.

Tavo dėmesys ir įdėta širdis – svarbiausia sudedamoji

Kurį laiką galvojau, kodėl žmonės ateina su manimi, pas mane ir apskritai į MyHero! sportuoti. Nes gi c’mon, kartais ir aš realistas – neesu profesionalus sportininkas, neesu ir ilgametis treneris, tad pripažįstu, kad žmonės turi daug geresnių pasirinkimų sportui.

Tačiau čia, kaip ir visur pasaulyje – žmogus, gi ateina ne produkto pirkti, o spręsti savo problemos. Ir teikiant paslaugą (pvz. sveikatingumo) didžiulis vaidmuo atitenka nuoširžiam dėmesiui, kurį jis gauna iš jos teikėjo, o ne paslaugos.

Domėtis, klausti, klausyti, bendrauti ir tai daryti nuoširdžiai – verta.

Vieni sako, kad nepaveši, kiti padeda viskuom

Įdomių ir įvairių žmonių sutikau per šiuos metus. Labai smagu, kad atradus tuos, kurie vertina tavo nuoširdžias pastangas, jie duoda ir atgalinį ryšį. Netikėtą. Va, keletas iškarpų iš pokalbių su sportuojančių bendruomene:

• Ignai, jei reikės jums kažkokių patalpų seminarams, užsiėmimas – sakyk, suorganizuosiu.
• Reikia salės Centre? Ok, kažką žinau, jau skambinu.
• Gal vesti treniruočių ir nepadėsiu, bet galiu padėti administraciniais darbais.

Žmonės ne tik nori padėti, bet ir padeda. Kartais nereikia nė prašyti, o kartais tik užsiminus gauni daugiau nei tikėjaisi.

Aišku, visada bus ir kitą medalio pusę atstovaujančių, kurie mielai papasakos, kaip tau ar jums nepasiseks, kaip čia viskas blogai ir kaip geriausias vaistas – nieko nedaryti.

Bet siūlau orientuotis į tuos, kurie sakys veik, kurk, daryk! Jei tokių neturi šalia – parašyk man.

Skirk savo laiką tiems, kurie jį vertina (-ins)

Apsidairyk aplink ir pagalvok, ar tai ką darai svarbu žmonėms, kurie daro su tavimi, ar tai svarbu tiems, kuriems tu darai. Laikas yra itin brangus ir ribotas, tad švaistyti jį tiems, kurie jo nevertina – bergždžia.

Be to, kai pajunti, kad aplinkiniai nevertina tavo veiklos, darbo, širdies – tavo motyvacija sugalvoja išeiti pailsėti. Taip jau būna. Thug life.

Džiaugiuos, kad MyHero! žmonės man vis primindavo, kad all good, keep going, mes su tavim!

Idėja vs įgyvendinimas

Idėja verta milijono. Not. Įgyvendinimas vertas? Not. Abu? Gal. Svarbiau, kad jie vienas be kito nevažiuoja. Nė per kur. Tad jei kažką sugalvojai, jei užgimė kažkoks “O čia tai būtų VAU!” ar jei prisijungei prie komandos, kuri jau turi tokią idėją, pagalvok ir apie kitą dalį – kas padarys, kad būtų ištikrųjų būtų Vau. Ar tikrai tu ir visi likę su tavim sugebėsite tai padaryt? Ar reikia dar kažko. Ko?

Pavyzdžiui MyHero! Kaunas. Man buvo Vau. Bet aš nepadariau, kad tai būtu tvaru ir ilgam. Kažko pritrūko. Ir idėja tokiu atveju netenka realios vertės. Ji naudos kitiems nesuteiks.

Aš viską padarysiu pats Nr. 1

Vienu momentu, kai buvau itin užsidegęs, sugalvojau, kad be 8-10 treniruočių per savaitę (nevertinant kitų veiklų), dar turiu ir:

• pilnai vykdyti MyHero! Kaunas ir dalį bendros facebook / instagram komunikacijos;
• rašyti kassavaitinius naujienlaiškius;
• ruošti reikiamus vizualus komunikacijai;
• padėti suorganizuoti bent po 2 renginius per savaitę;
• surasti žmones šeštadienio pusryčiams.

Ir viskas čia būtų easy, jei to neribotų laikas. Jei visgi matai, kad laikas riboja veiklą (o taip yra visada), siūlau išsirinkti darbus, kurie duos daugiausia vertės, o visą kitą išbraukt iš to-do sąrašo bei išmest iš galvos.

Ai, be to – tai padaryt labai sunku. Gi visad norisi daugiau, geriau, greičiau… Bet pradžiai paklausk savęs – ko mažiausiai reikia, kad viskas suktųsi? Nuo to ir pradėk.

Aš viską padarysiu pats Nr. 2

Vienas padaryti gali daug. Net labai. Bet ar tikrai nori vienas daryti? Jei ne, pradėk apie tai galvoti nuo pat pradžių.

Pagalvok, kokių žmonių būtinai reikia, kad išpildytum tai, ką nori. Ko tu nenori pats daryti? Kur tu tiesiog jautiesi silpnas ir manai, kad geriau darytų kitas? Kiek žmonių reikia tavo vizijai, projektui įgyvendinti? Žodžiu, apgalvok bent preliminarias komandos sudėties gaires.

Žinoma, kad pradėjus veiklą tai gali kisti, bet bent tiek žinodamas jau gali pradėti ieškoti. Kol to nežinai, viską krauni ant pečių sau. Ir vieną dieną veiklos pasidaro per daug. Been there, felt that.

Neužrašinėk organizacijos vertybių

Gerai, gerai, nereikia čia visko suprasti itin tiesmukai, užsirašyti kartais net sveika. Tik neverta to daryti dėl to, kad taip reikia, ar dėl to, kad kitos organizacijos taip daro.

Organizacija, kaip didelis organizmas, ji jau veikia pagal kažkokius susitarimus, pagal kažkokias vidines gaires ir sprendžia situacijas naudodama turimas neužrašytas vertybes. Nesvarbu kokios jos yra, bet jos dažniausiai yra. Tačiau, kai nori jas užrašyti, papasakoti kitiems – jau pasidaro svarbu, kokios jos yra. Vdrug, jos ne tokios gražios, didingos kaip tikėjais? Tada jau pradedi sukti galvą, pradedi dėlioti tuos 5-10 žodžių visaip kaip, kad tik patiktų visiems. Taip greit nuo gyvų organizacinių vertybių, gali užlipti ant fake… Ir kam tada naudinga?

MyHero! yra viena tų organizacijų, kur vertybes išsigrynino tiesiai iš realybės, iš gyvenimo. Ir tai jautėsi. Aišku, kad dar yra kur tobulinti, bet pagrindas (paprastumas, blaivybė, sąmojis) yra tikras ir tvirtas. O kai jauti, kad komanda mąsto kiek giliau, turi kažkokias gyvas gaires – dažnai lengviau ir geriau kartu dirbasi.

Komanda ne visada yra komanda

Mano supratimu, komandai yra itin svarbi būvimo kartu dedamoji. Nesvarbu, ar tai vyks fiziškai, ar online. Tačiau būti kartu, bendrauti, spręsti problemas realiu laiku yra būtina. Kitaip yra keletas individų dirbančių dėl vieno tikslo. Bet atskirai, kas sau.

Antra dedamoji – bendras tikslas / kryptis. Jei dalis komandos nežino, nejaučia, ko jūs čia susirinkę – tai jie, geriausiu atveju, pagalbininkai, bet ne komandos dalis. Tokiu atveju, jie nori tik padėti, bet ne visom keturiom eiti tikslo link.

Paskutinė dalis, manau, yra bendrumo jausmas, kuris atsiranda, kai žinai, jog tavo sprendimai ir veiksmai, greičiausiai, turės įtakos ir likusiai komandai, tad stengiesi elgtis taip, kad būtų gerai ne tik tau, bet visiems.

Na va. Kažkas tokio. Jei prisiminsiu dar kažką – papildysiu. Kaip ir sakiau – man tai MEGA metai. Ačiū žmonėms, kad jie leido tai patirti. Kad jie padėjo man save peraugti kokių šimtą pem kartų. Ačiū, kad leido klysti ir pasakojo apie tai, kaip galima daryti dar geriau!

P.s. Vis dar esu ant dvejonių slenksčio ar bandyti iš naujo… Ar kurti naują sveikatinimo projektą?

P.s.2 Turiu bičiulį Artūrą, kurio mintys čia visai į temą – paskaitinėk apie Beyonce ir Jay-Z: 1 dalis / 3 dalis